Ar viskas taip jau beviltiška?

Ar viskas taip jau beviltiška?

DARBO RINKĄ DREBINA ATLEIDIMAI IR KAUSTO NERIMAS. KĄ DARYSIM? IŠEITIS YRA!

Pastaruoju metu aplink tik ir girdėti apie atleidžiamus žmones, darbo vietų trūkumą, darbo rinkoje kylančią paniką. Nors nežiūriu televizoriaus ir tikrai ne kasdien skaitau Lietuvos spaudą, tačiau ši informacija mane vis tiek pasiekia. Ilgametė patirtis personalo paieškos ir atrankos srityje pas mane atveda žmones, kurie susiduria su darbo paieškos problemomis. Taip pat gaunu informaciją iš darbdavių apie atleidžiamus žmones. Jie prašo padėti jų atleidžiamiems specialistams rasti kitą darbą. Tai gan naujas reiškinys rinkoje! Darbdaviai anksčiau atleisdami žmogų tikrai nedažnai pasirūpindavo jo ateitimi. O dabar, spėju, darbdavys atleisdamas gerus specialistus jaučiasi nejaukiai, todėl bando išpirkti savo „kaltę“ tarpininkaudamas kito darbo paieškoje. Per pastaruosius pora mėnesių tokių prašymų gerokai padaugėjo. Šis įdomus procesas įgauna pagreitį.

Susitinku su žmonėmis, kurie arba jau neteko darbo, arba bijo, kad gali jo netekti dėl sąstingio rinkoje. Visi jie — skirtingų profesijų, skirtingo amžiaus, tačiau juos vienija neužtikrintumas dėl ateities, vis didėjantis nepasitikėjimas savimi. Pastebiu, kad žmonės, patekę į neaiškią situaciją dėl darbo, stebuklingu būdu linkę pamiršti savo sugebėjimus, unikalias kompetencijas, įspūdingus pasiekimus darbinėje veikloje. Staiga jiems ima atrodyti, kad jie — nieko verti. Suprantu, kad būdami tokios būsenos jie netgi negali tinkamai savęs pristatyti potencialiam darbdaviui, yra labiau panašūs į pagalbos prašantį kandidatą nei į tokį, kuris įmonei šiuo sunkmečiu gali padėti. Darbdaviui savo jėgomis nepasitikinčio žmogaus tikrai nereikia…

Tie, kurie jau neteko darbo, prarado ir viltį jį susirasti. Arba labai greitai linkę darbintis bet kur už bet kokį siūlomą atlygį. Neseniai man 15 metų vadovaujančio darbo patirtį turinti moteris, prieš pora mėnesių netekusi darbo dėl reorganizacijos, pasiguodė, kad eitų ir vaikus prižiūrėti ar namus tvarkyti už minimalų atlygį. Namie sėdėti ji jau nebegali.

Galiu žmones suprasti — juos spaudžia kreditai, reikia išlaikyti šeimas.

Yra ir kita grupė žmonių, kurie dar turi darbą, tačiau kasdien jaučia nerimą. Nebūtinai pagrįstą nerimą. Jie bijo, kad juos atleis. Ši baimė juos kausto, jie patiria stresą, juos ima kankinti nemiga, jie nebegali kvalifikuotai atlikti kasdienių užduočių, tampa neproduktyvūs. Kaltina save, o tai nepadeda. Gaila, tačiau jie neranda laiko pamąstyti, kad toks elgesys vieną dieną gali lemti jų atleidimą.

Na, ir trečia grupė žmonių, kurie dirba nemėgstamą darbą, tačiau bijo kokių nors pokyčių, nes juk metas tam dabar labai netinkamas. Reikia džiaugtis, kad apskritai turi darbą. Nenorėčiau sutikti su tokiu požiūriu, tačiau suprantu, kad žmogus turi teisę jį turėti. Anksčiau ar vėliau darbdavys tokius nemėgstančius darbo pastebi (dabar darbdaviai itin akylai visus stebi) ir atsisako jų paslaugų.

Labai gerai suprantu darbo netekusius žmones. Prieš kelerius metus pora mėnesių pati buvau bedarbė. Puikiai pamenu, kaip tuomet jaučiausi. Bet tai buvo seniai.

Pasidomėjau, kas dabar laukia žmogaus, kuris netenka darbo. Visų pirma jis turi laukti eilėse darbo biržoje, kad galėtų užsiregistruoti. Tuomet jam paskiriamas konsultantas, kuris, deja, pozityvumu netrykšta. Trumpai paklausia, kokio darbo žmogus ieško, ir praneša, kad darbo pasiūlymų yra itin mažai,  o norinčių — “n„ kartų daugiau. Pasiūlo ką nors, jei turi, ir paskiria kito susitikimo laiką, tuomet vėl formaliai peržiūri duomenų bazę, praneša, kad darbo pasiūlymų, atitinkančių žmogaus kvalifikaciją, nėra, vėl paskiria kito susitikimo laiką po mėnesio… Jokio įkvėpimo, jokio konkrečių veiksmų plano, tik formalus aptarnavimas. Negaliu sakyti, kad darbo birža nieko neduoda. Duoda bedarbio pašalpą, ir ačiū jai už tai.

Kas vyksta, kai žmonės netenka darbo? Didžioji dauguma ima panikuoti. Jie nustoja leisti pinigus. Žmogus užsidaro namuose, nebendrauja su draugais ar giminėmis (gėda prisipažinti, kad esi bedarbis, be to, ima atrodyti, kad neturi pinigų net susitikimams). Laiką leidžia prie televizoriaus (iš kurio sklindančios žinios tikrai neįkvepia) arba internete ieško darbo skelbimų ir kiekvieną kartą, matydamas, kad jų nėra daug, puola į neviltį. Kiekviena išgirsta naujiena apie iš darbo atleidžiamus žmones, apie didėjančias kainas, apie gilėjančią krizę smukdo dar labiau. Pasitikėjimas mažėja kiekvieną dieną. Galiausiai, kai atsiranda galimybė eiti į pokalbį dėl darbo, žmogus jaučiasi nieko vertas. Jis bijo. Jo kūno kalba tai išduoda. Jam nepasiseka vieno antro pokalbio metu ir žmogus save „nurašo“.

Ar būtinai viskas turi vykti pagal tokį scenarijų?

Pasaulyje seniai yra karjeros koučingo paslauga. Žmonės supranta, kad gali kreiptis į specialistus, kurie kvalifikuotai padės. Ir kreipiasi jie į tuos specialistus ne tik tuomet, kai jau neturi darbo, o ir tuomet, kai galvoja apie dabartinio darbo keitimą.

Karjeros koučingo specialistai visų pirma padeda žmogui suvokti, kokio darbo jis iš tikrųjų nori. Ne vien tik kokį darbą jis galėtų dirbti turėdamas patirtį ir žinias, bet ir kokį darbą jis tikrai norėtų dirbti. Kiek jis norėtų uždirbti? Kaip turėtų atrodyti jo darbo diena? Su kokiais žmonėmis jis norėtų dirbti? Kokioje srityje? Kiek laiko jis norėtų dirbti?

Sakysite, per didelė prabanga šiais laikais apie tokį darbą svajoti? Man taip neatrodo. Specialistui padedant galima labai aiškiai numatyti savo karjeros kelią. Pasiruošti karjeros pokyčiams. Netgi juos suplanuoti.

O kai pats numatai sau tikslus, turi veiksmų planą ir pradedi kryptingai veikti, yra kur kas lengviau irtis į priekį. Nebelieka laiko bijoti dėl neaiškios situacijos darbe ar dėl to, kad jau nebereikia eiti į darbą, nes turite kuo užsiimti! Žinote, ką ir kada norite padaryti. Žinote, kaip įveiksite kliūtis. Pasiekti rezultatai motyvuoja eiti į priekį.

Sakysite, nerealu? Visa tai net labai realu. Jei tik leisite sau patikėti!

Galbūt jums atrodo, kad negalite sau leisti mokėti pinigus už karjeros koučingo paslaugą? O jei žinotumėte, kad po kelių susitikimų su koučingo specialistu vėl patikėsite savimi, kelsitės rytais su džiaugsmu, išmoksite pamatyti galimybes ir jomis pasinaudoti? Turėsite profesionaliai paruoštą gyvenimo aprašymą ir motyvacinį laišką? Tikrą motyvacinį laišką, o ne formaliai parašytą, nes tikrai žinosite, kokio darbo norite ir kodėl. Drąsiai jausitės pokalbiuose dėl darbo? Žinosite, kaip save pristatyti ir kokius klausimus užduoti?

O gal būsite tas, kuris po kelių nuoširdžių pokalbių su karjeros koučingo specialistu nuspręs kurti savo verslą, apie kurį jau kuris laikas galvojote, bet nedrįsote pradėti?

Jūsų karjera — jūsų rankose, patikėkite! Šis permainingas, tačiau įdomus laikotarpis jums gali būti net labai naudingas.

Agnė Zinkevičiūtė

Mokymų trenerė, koučingo specialistė, šokio judesio praktikė.

Palikite komentarą