Blog

Reikia labai greitai bėgti, kad liktum vietoje. Ši mintis puikiai atskleidžia tai, kaip jaučiasi daugelis žmonių šiuolaikiniame pasaulyje. Su daugybe kasdienybę ir bendravimą  lengvinančių išradimų mes vis tiek nieko nespėjame. Kaip pasivyti laiką ir gyvenimą?

Konsultuojamojo ugdymo, įprastai vadinamo koučingu, specialistė Agnė Zinkevičiūtė sako, kad visi turime vienodą valandų skaičių paroje ir niekas dar nesugebėjo jų nei pailginti, nei sutrumpinti. Kitaip tariant, laiko negalime valdyti. „Valandų yra tiek, kiek yra. Jų nepailginsime, nesustabdysime. Tačiau  galime laiką planuoti arba save valdyti laike, kuris mums duotas“, – teigia pašnekovė.

Vis dėlto A. Zinkevičiūtė pastebi, kad siekdami būti itin produktyvūs, turėtume nepamiršti, kad gyvenimas yra ne tik ko nors darymas, bet ir buvimas. „Kiek mano gyvenime yra paties gyvenimo? Dėl noro per kuo trumpesnį laiką padaryti kuo daugiau neturėtume pamesti esmės. Dažnai konsultacijose su itin efektyviais žmonėmis kalbame nebe apie efektyvumą, o apie sveikatos problemas, t. y. ieškome laiko joms spręsti. Kas iš to, jei rezultatai puikūs, bet jie neteikia džiaugsmo? Nuo vieno tikslo bėgama prie kito, o ilgainiui apima jausmas, kad gyvenimas eina pro šalį. Sakoma, kad laikas brangus. Ir jis iš tiesų visiems brangus? Kas mums atrodo svarbiausia, tai ir perkame mokėdami savo valandomis. Vieni perka karjerą, kiti – pramogas, treti – buvimą su šeima ar sveikatą“, – apie skirtingus prioritetus kalba A. Zinkevičiūtė.

Išeinančios mados

Nors daugelį nuolatinis skubėjimas vargina, kartu galima pastebėti, kad „neturėti laiko“ yra madinga. Pasak A. Zinkevičiūtės, pandemija šią madą šiek tiek pakoregavo, tačiau iki tol nieko nespėti, neturėti laiko daugeliui iš tiesų rodėsi šaunu. Kuo daugiau darai – tuo esą vertingesnis esi „Deja, tokius šaunuolis dažnai išneša kojomis į priekį, – įspėja pašnekovė. – Neturėti laiko nei draugams, nei sportui, nei poilsiui yra ne pasiekimas, o greitas kelias į įvairius sveikatos sutrikimus. Pandemija leido suprasti, kokie perdegę ir pervargę yra žmonės. Mano manymu, neturintieji laiko niekam, išskyrus darbą, tiesiog nemoka susiplanuoti dienos arba šie dalykai jiems nėra pakankamai svarbūs, tai nėra jų gyvenimo vertybės.“ A. Zinkevičiūtė sako, kad tokios nuostatos keičiasi ne tik dėl pandeminių atradimų,  padidėjusio sąmoningumo, bet pirmiausia dėl to, kad keičiasi kartos. „Pradedanti savarankišką gyvenimą jauniausioji karta šios problemos neturi – tai darbdaviai turi galvosūkį, kaip motyvuoti juos siekti rezultatų ir karjeros. Jaunimas nebenori dėl darbo aukoti gyvenimo, nebenori daryti nieko, kas jiems rodosi neprasminga. Geriau ilsėsis taip, kaip jie supranta poilsį, nei įrodinės darbdaviui savo šaunumą. Nauja laiko samprata ir džiugina, ir yra šiek tiek rizikinga. Svarbu, kad žmogus gebėtų subalansuoti savo gyvenimą“, – įsitikinusi pašnekovė.

Be adreso nenuvažiuosime

A. Zinkevičiūtės teigimu, norint planuoti laiką, svarbiausia turėti aiškų tikslą. „Kaip suplanuoti maršrutą, jeigu įsėdame į automobilį važiuoti neturėdami nei tikslo, nei krypties? Taip niekur ir nenuvažiuosime arba stebėsimės, o kaipgi čia atsidūrėme – ir vėl esame ne ten, kur norėtume būti. Panašiai ir planuoti laiką nėra prasmės, jeigu nežinome, ko iš tiesų siekiame. Ar mums svarbu tapti produktyvesniems darbe, uždirbti daugiau pinigų? O gal tikslas yra rasti laiko poilsiui? Taip pat svarbu žinoti, kodėl to siekiame. Tikslas vien dėl tikslo, dėl to, kad kiti to siekia, dėl to, kad to siekti madinga, populiaru, yra nieko vertas. Planuosite, stengsitės, o laimės nebus. Tik atsakę į šiuos klausimus, galime dėlioti veiksmų planą. Kaip jau sakėme, laiko negalime tiesiog paimti papildomai – jis yra skiriamas. Taigi jeigu siekiame „rasti“ laiko sportuoti, vadinasi, turime jo tiesiog skirti šiai veiklai. Tai gali reikšti, kad kokios nors veiklos teks atsisakyti, pavyzdžiui, mažiau laiko skirti telefonui, kompiuteriui. Perskirstyti laiką taip pat labai padeda laiko planavimo metodai“, – pasakoja A. Zinkevičiūtė.

Ne viskas yra taip, kaip atrodo

Laiko planavimo metodų yra įvairių. Viena plačiausiai naudojamų technikų yra Eizenhauerio metodas. Teigiama, kad reikia nustatyti darbų skubumą ir svarbumą ir padalinti darbų sąrašą į keturias dalis. Pirmoje dalyje – svarbūs ir skubūs darbai, antroje – svarbūs ir neskubūs darbai. Toliau rikiuojasi skubūs, bet nesvarbūs ir galiausiai – nei skubūs, nei svarbūs darbai. „Be abejonės, pradėti teks nuo svarbių ir skubių darbų atlikimo. Daugeliui atrodo, kad visi jų darbai yra ir skubūs, ir svarbūs. Tai yra turbūt sunkiausia užduotis – prisėsti ir sąžiningai suskirstyti darbus. Paprastai bene daugiausia laiko nuostolių patiriame dėl skubių, bet nesvarbių darbų. Kas nors staiga paskambino, parašė – atrodo, viskas, turime šiuos darbus daryti čia ir dabar. Taip vis nukenčia svarbūs reikalai. Gal ir gali jie šiuo momentu būti pastumti į šalį, bet laikas bėgte bėga, ir vėl pervargę, suirzę paskutinę dieną baigiame projektą. Laikantis Eizenhauerio metodo lengviau pastebėti, kad kai kurių darbų net nereikia atlikti pačiam – juos verta pavesti kam nors, o kai kurie darbai ar reikalai su laiku išsisprendžia patys, kai kurių verta iš viso atsisakyti. Taip pat lengviau suprasti, kad kai kurių neskubių ir ne tokių svarbių darbų imamės vien tam, kad nereikėtų daryti sunkių užduočių. Sakykime, reikia parašyti ataskaitą ar motyvacinį laišką dėl darbo, bet kyla žūtbūtinis noras nuvalyti langus“, – pasakoja A. Zinkevičiūtė.

Svarbu prioritetai ir susikaupimas

Pareto dėsnis kalba apie būtinybę nusistatyti prioritetus ir prioritetinius darbus. Pasak šio dėsnio, 20 proc. pastangų duoda 80 proc. rezultatų, o likę 80 proc. pastangų – tik 20 proc. rezultatų. „Kai žinome, kad per 20 proc. laiko padaroma 80 proc. darbų, ir atsirenkame, kurie darbai svarbiausi, šiuos darbus galime nuveikti jau per pirmąją dienos pusę. O tuomet lieka laiko kitiems mums svarbiems dalykams“, – principo esmę paaiškina A. Zinkevičiūtė. Remiantis Pomodoro metodu, laikas skirstomas į nedidelius intervalus, per kuriuos atliekama viena konkreti užduotis. Tam dažnai pasitelkiamas laikrodukas, kuris suskamba, pasibaigus intervalui. „Dirbama 25 min. susikaupus, pašalinus visus trikdžius, pavyzdžiui, išjungus telefoną ir feisbuką. Tuomet daroma trumpa, 5–10 min., pertraukėlė ir vėl sėdama prie užduoties 25 minutėms. Trečią kartą susikaupus 25 min. daroma ilgesnė pertrauka. Atrodo, ne tiek ir ilgai dirbo žmogus, bet per šį laiką suspėja baigti darbą arba gerokai pasistūmėti į priekį“, – teigia A. Zinkevičiūtė.

Padeda ir kasdienybėje

Pasak pašnekovės, visi metodai tinkami planuoti ne tik profesinius darbus, bet ir kasdienius reikalus. Sakykime, kai norime susitvarkyti namus, kai bandome pasirūpinti šeimos nariais ir jų poreikiais, taip pat ir savo sveikata. Juk jeigu jau kuris laikas jaučiame kokius nors simptomus, akivaizdu, jog apsilankyti pas gydytoją ir atlikti tyrimus yra ir skubus, ir svarbus darbas. A. Zinkevičiūtė atkreipia dėmesį, kad laiko planavimas artimai susijęs su mūsų dienos ritmu. „Sunku planuoti darbus ir laikytis plano, jeigu net neturime dienos režimo. Režimas labai svarbus sveikatai, geram miegui, todėl pirmiausia turime planuoti laiką miegui, subalansuotam valgiui, kokybiškam poilsiui. Tik po to pavyks sėkmingai, produktyviai dirbti“, – neabejoja konsultuojamojo ugdymo specialistė. Pašnekovė taip pat atkreipia dėmesį, jog aplink mus labai daug dirgiklių, kurių beveik nejaučiame. Tačiau juos pašalinus, pavyzdžiui, televizorių ir telefoną iš miegamojo, anksčiau nueitume miegoti, geriau išsimiegotume, taigi ir daugiau nuveiktume dieną.

Saugokime savo laiką

Vienas didžiausių mūsų laiko vagių, pasak A. Zinkevičiūtės, yra socialiniai tinklai ir betikslis naršymas internete. „Yra įvairių programėlių, fiksuojančių, kiek laiko praleidome naudodamiesitelefonu. Daugelis nemaloniai nustebtų savo rezultatu. Net ir dvi valandos per dieną yra daug, o kai kuriems programėlė fiksuoja netgi 4–5 valandas. Kiek per jas galima nuveikti!“ – mažiau laiko švaistyti skaitmeniniame pasaulyje skatina pašnekovė. Kokie būtų kiti vagys? Vieni labiau susiję su mūsų elgsena, įpročiais, pavyzdžiui, nemokėjimas pasakyti „ne“, perfekcionizmas, darbų atidėliojimas, tvarkos nebuvimas (kai ilgai kuičiamės negalėdami rasti daiktų), prastas planavimas, šokinėjimas nuo vienos užduoties prie kitos. Laikas iššvaistomas ir kai žmogus negeba priimti sprendimo arba jo laikytis, sakykime, jei nutarė rytais keltis septintą valandą, neturėtų eikvoti dvejonėms daugiau energijos ir laiko. Laiko praradimas gali būti susijęs ir su išoriniais veiksniais, kuriuos valdyti sunkiau. Sakykime, įmonės darbo politika, užduočių pateikimu, kitų žmonių trukdymu mums dirbti.

„Kad važiuotume ilgai, periodiškai turime sustoti įsipilti degalų, techniškai patikrintiautomobilį. Manau, kad ši metafora taikliai apibūdina, kam reikalingas laiko planavimas. Tam, kad gyventume kokybiškesnį, sveikesnį gyvenimą“, – teigia A. Zinkevičiūtė.

**************
Laiko suvokimas skiriasi

Kiekvienai visuomenei būdingas savitas laiko ir jo vertės supratimas. Pavyzdžiui, skirtingai suprantame, ką reiškia „anksti“ ir „vėlai“, „tuoj, netrukus“. Skiriasi ir tokių sąvokų kaip „vėluoti“ bei „praeitis, dabartis, ateitis“ suvokimas. Mokslininkai yra pastebėję, kad gyvenimo tempas susijęs su tokiais veiksniais kaip šalies klimatas – šiltesniuose kraštuose jis lėtesnis, taip pat su ekonomine gerove – kraštams, kuriuose aukštesnis pragyvenimo lygis, būdingas greitesnis gyvenimo tempas. Pastebimos sąsajos su visuomenių dydžiu – didesnėse populiacijose tempas greitesnis. Taip pat gyvenimo tempas susijęs ir su tuo, ar visuomenei labiau būdingas individualizmas, ar bendruomeniškumas. Kolektyvistinėse visuomenėse tempas lėtesnis nei individualistinėse. Kultūriniai skirtumai lemia, kaip žmonės elgiasi su laiku, kaip jį naudoja. Pavyzdžiui, kultūrose, kurioms būdingas linijinis laiko supratimas, žmonės linkę daug dėmesio skirti produktyviam laiko valdymui. Linijinis laiko supratimas yra būdas suvokti laiką kaip linijinį tekėjimą iš vienos akimirkos į kitą. Šis laiko suvokimas vyrauja Amerikoje, daugumoje vidurio ir šiaurės Europos šalių, tokių kaip Vokietija, Šveicarija ar Anglija. Šiose kultūrose žmonės siekia kuo labiau susitelkti į vieną dalyką vienu metu. Jie linkę vengti sprendimų ar veiksmų, dėl kurių būtų sugaištas laikas. Egzistuoja ir daugiafunkcis laiko supratimas, būdingas pietų Europos šalims, tokioms kaip Ispanija, Portugalija ir Italija. Šių šalių kultūrai būdingas požiūris, kad kuo daugiau veiklų ar užduočių atliekama vienu metu, tuo geriau. Tai jiems sukuria laimės jausmą. Tiesa, laikas čia mieliau skiriamas ne darbinėms užduotims, o dalykams, kurie, žmonių nuomone, yra svarbesni, pavyzdžiui, socialiniams ryšiams palaikyti.

Ramutė Šulčienė
„Savaitė“ Nr. 3