Įdomiausia ir ilgiausia kelionė į save

Tobulėjame tik per sunkumus, nesvarbu, kada tai supranti: būdamas 29-erių, 39-erių ar 79-erių.

Man, regis, svarbiausia neprarasti vaikiško smalsumo, domėjimosi aplinka, galiausiai nebijoti pripažinti sau – visi mes keičiamės“, – sako ugdomojo vadovavimo specialistė (koučingo) Agnė Zinkevičiūtė.
Mūsų visuomenėje gana daug žmonių, užsikrėtusių sėkmės manija. Kaip manote, ar nepersistengiama besivaikant to naujojo gyvenimo būdo modelio?
Kiekvienas tą sėkmę supranta vis kitaip: vienam sėkmė – būti kompanijos vadovu, kitam – vesti ir susilaukti 2 vaikų, dar kažkam – atiduoti skolas ir pasijusti laisvu. Nuo pat mažens tėvai savo vaikams bruka sėkmingo gyvenimo modelį, pagal kurį gyvenant pelnoma aplinkinių meilė ir pagarba. Kartais išties pamąstau, kad geriau jau mokytų būti laimingais,  ne sėkmingais.
Lygiai taip pat brukamas ir pozityvus mąstymas?
Pozityvus mąstymas gerai, jei tik jo nepadaugini. Jei žiūri į situaciją perdėtai gerai, gali būti, kad prarandi šansą padėti pats sau. Kaip pavyzdį galiu paminėti situaciją, kai žmogus praranda darbą ir visiems giriasi, koks jis dabar laimingas. Aplinkiniai, girdėdami tokias kalbas, niekada nesupras, kad jam reikalinga jų pagalba. O kodėl atsidūrus tokioje situacijoje visų pirma sau nepripažinus: dar vakar turėjau 10 tūks. litų, o šiandien mano kišenėje – vos 10 Lt. Apmaudu, bet realybė būtent tokia.

Galbūt žmonės baiminasi parodyti tai, ko labiausiai bijo?

Žaviuosi asmenybėmis, gebančiomis pasakyti aplinkiniams, kaip jie iš tiesų jaučiasi. Tai – stiprių žmonių bruožas. Visi mes pažeidžiami, bijantys atsiverti kitiems. Bet rizikuoti verta, nes tik tuomet aplinkiniams parodome tai, kuo iš tiesų gyvename, kas mums rūpi, kas slegia. Jausdami nuoširdumą ir atvirumą žmonės nori pagelbėti. Juk kartą sužeisti negalime visą likusį gyvenimą gyventi užsisklendę.
Kaip manote, kodėl žmonės taip bijo savo gyvenimo pokyčių?
Daugelis įsivaizduoja, kad pokyčiai nežada nieko gero: bus tik blogiau. Kodėl taip galvojama –  ir man pačiai mįslė. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad priimant svarbius sprendimus, gyvenimas mėgsta „pametėti“ staigmenų. Žinau viena, savo pasirinktame kelyje nepalūžta žinantys, kad jų pasirinkimas buvo teisingas. Jei vadovaujamasi ne savo paties, o šeimos narių ar draugų patarimu (rinkis tą darbą: pinigai to verti), surasti motyvacijos ir įveikti kylančius sunkumus kur kas sunkiau. Kitas dalykas – reiktų prisiminti, kad viskas gyvenime keičiama. Taigi, jei pasirinkmas netinka, visuomet galiu jį pakeisti: kalbu apie darbą, vyrą, gyvenamą šalį ir pan.
Gal yra kokia metodika, palengvinanti sprendimų priėmimą? Juk dažną kankina klausimas, ar teisingai apsisprendžiau? Gal yra koks būdas, leidžiantis tai patikrinti?
Į vieną ar kitą klausimą, žmogus sprendimą dažniausiai jau turi, tik tiek, kad ilgai dvejodamas pats pasimeta. Taigi, jei reikia pašalinės jėgos, kuri padėtų tai suvokti, geriausia pasiimti monetą ir prieš išmetant ją į orą sau pasakyti: jei iškris herbas, kelsiuosi į namą, jei litas – liksiu gyventi bute. Prieš išmetant monetą, dažnai pajuntama, ko gi iš tiesų norima. Pavyzdžiui, jei žmogus nėra tvirtai apsisprendęs keisti gyvenamąją vietą, jis ims baimintis, kad tik neiškristų herbas ir atvirkščiai. Šį būdą esu išmėginusi ne kartą ir jis tikrai veikia.
Kokių klaidų dažniausiai daro žmonės, negalėdami priimti tinkamo sprendimo?
Pasitaiko, kad net ne vienerius metus žmogus savo mintyse suka tą pačią plokštelę ir bijo prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Taip pat gana populiaru atsikalbinėti ir ieškoti priežasčių, kodėl negalima priimti vieno ar kito sprendimo: lengva tau kalbėti, kai turi turtingą vyrą arba bepigu tau, kai gyveni be šeimos ir pan. Jeigu žmogus pasiryžta pokyčiams, aplinkybės tampa ne tokios jau svarbios.
O ką patartumėte asmeniui, kuris deda daug pastangų, tačiau norimo rezultato vis tiek nepasiekia?
Man labai patinka posakis, kad gyvenime yra laikas, kai plaukdamas gyvenimo upe turi aktyviai irkluoti, tačau kartais tenka sudėti irklus į valtį ir pasidavus upės tėkmei tiesiog išlaukti. Jei dedama išties daug pastangų, o norimo rezultato vis nėra, reiktų savęs paklausti, gal įmonė, laikas ar žmogus ne tas? Kas iš to, jei laikysiesi įsikabinęs vieno ar kito tikslo kelis metus, o norimų pokyčių taip ir nebus? Dažnai nutinka taip, kad uždarius duris, Dievas atveria langą. Todėl kartais išties geriau apsispręsti ir išlaukti savo pasiūlymo.
Su kokiomis problemomis susiduria į jus patarimų besikreipiančios moterys?
Dažną jų kankina perfekcionizmas: turiu būti ideali mama, vadovė, teniso žaidėja ir braškių rinkėja. Kita, ne mažiau aktuali, problema – vienišumas. Išsiskyrusios arba dar netekėjusios lietuvės labai nelaimingos. Tačiau nelaimingiausiais vadinčiau asmenis, kurie dar nėra atradę savęs (jie dar nežino, kas jie tokie yra, todėl stengiasi būti kažkuo), kitaip tariant, gyvena ne visai savo gyvenimą. Mėgstu kartoti, kad įdomiausia ir ilgiausia kelonė – į save. Koks skirtumas, kada tai supranti: būdamas 29-erių, 39-erių ar 79-erių. Man, regis, svarbiausia neprarasti vaikiško smalsumo, domėjimosi aplinka, galiausiai nebijoti pripažinti sau – visi mes keičiamės, mūsų poreikiai – drauge su mumis.

Ar nemanote, kad kai kuriais atvejais žmonės pernelyg užsisuka savo darbuose pamiršdami tikrąją gyvenimo prasmę?
Susitapatinti su profesinėmis pareigybėmis – išties kai kas baisaus. Tačiau paskutiniu metu tokių žmonių sutinku daug. Pakanka, kad Dievas atsiųstų jiems gyvenimo pamoką atimdamas jų darbą ir gyvenimas griūva: žmogus nebežino nei kas jis, nei ką veikia, apima giliausia depresija, nes gyventa tik darbu. O kas, jei prisiminus, kad visų pirma aš žmogus, turintis labai daug vaidmenų (mamos, draugės, sesers ir pan.), pomėgių ir gabumų? Išmokus girdėti save, suklysti sunkiai įmanoma. Kitas dalykas, kelionė į save kiek užtrunka: ne taip paprasta išsiaiškinti kam tu šioje žemėje sutvertas. Kai kada tai ir šiek tiek gąsdina (ne kiekviena pasiryš atsisakyti dabartinio statuso ir pasuks ten, kur traukia jos širdis).
Išgirdęs save, tikriausiai nebegali gyventi įprasto gyvenimo ir jaustis laimingas?
Taip, suvokus situaciją, į kurią papuolei (pvz., turi viską, tačiau kasdien gyvenimą temdo smurtaujantis sutuoktinis), gyventi nesikeičiant nebegali. Tiesa, kartais žengti vieną ar kitą žingsnį pačiai sudėtinga, todėl reiktų žmonių, kurie besąlygiškai tikėtų ir palaikytų.
Sutikite, kad į panašią situaciją papuolęs žmogus daugeliu atvejų prašo patarimo iš šalies. Ar nėra rizikinga įsivelti į šeimyninę dramą palaikant vieną ar kitą pusę?
Būtent dėl šiol priežasties koučingo specialistai ir nedalina patarimų. Juk kieno patarimas – to ir atsakomybė. Aš žmogų tiesiog išklausau ir padedu pamodeliuoti galimą situaciją (kaip būtų galima pasielgti vienu ar kitu atveju ir kokį rezultatą tai atneštų). Kitas dalykas, žmogui galime padėti tik tuomet, kai jam mūsų pagalba reikalinga. Kartais tiesiog reiktų imti ir paklausti, gal nori, kad pasidalinčiau savo pamąstymais šia tema? Aš pastebiu, kad neveikliausi savimi nepasitikintys asmenys. Taip pat noriu priminti, kad klysti darant gyvenimo pasirinkimus galima, svarbiausia – nepaliauti ieškoti tinkamų kelių.
Klausantis jūsų susidaro įspūdis, kad gyvenimas toks paprastas: tereikia veikti…
Aš sakau, kad gyvenime problemų nėra, mes gauname tam tikras pamokas. Kai Dievas nori įteikti žmogui dovaną, supakuoja ją į tam tikrą problemą. Juk tobulėjame mes tik per sunkumus. Vadinasi, patekę į sudėtingą gyvenimo ruožą turėtume sau pasakyti, kad nežinau, kiek ilgai tai truks, bet aš tai įveiksiu ir daug ko išmoksiu. Žinant, kad gyvenimas įvairus, kad jo skonis nėra vien tik saldus, tampa daug lengviau ir paprasčiau.
Tekstas – A. Jankauskaitės. Žurnalas „Ji“ , 2013 m. lapkričio 11 – 24 d.d.