Nuo ko pradėti keisti savo gyvenimą?

Nuo ko
pradėti keisti
savo gyvenimą?

Keli klausimai sau padės išvengti gyvenimo, kuris nepatinka…

Mano interviu portalui 15min .

Vis dažniau apsidairote aplink ir tai, ką matote jums nepatinka? Regis, pasiekėte, ko norėjote, bet jūsų tai nebedžiugina? Arba turite svajonę, bet bijote net pagalvoti, kad įmanoma ją įgyvendinti?

Pirma grupė: turi iliuziją, kad žino, ko nori

Mokymo trenerė, taip pat šokio judesio ir sąmoningo kvėpavimo specialistė pastebi, kad klientai, iš kurių 80 proc. – moterys, daug dažniau pasakoja, kaip nenori gyventi, nes žinoti, ko nori, yra sunkiau. Moterims skirtoje konferencijoje „Veikli“ ji pasidalino trimis istorijomis, kurios tikrai turėtų įkvėpti pokyčiams.

Pirma istorija apie jauną moterį, kuri, būdama 24 metų, dirbo užsienio kapitalo įmonėje administratore. Darbu ji buvo patenkinta, nuolat jame tobulėjo, ją labai mylėjo kolektyvas ir jai labai patiko kasdien eiti į darbą. Kartais ji pasvajodavo: kaip norėčiau būti vadovė. Tačiau kai bandydavo savo svajone su kuo nors pasidalinti, jai visi sakydavo: nesąmonė, tam reikia praeiti ilgą kelią, esą žinok savo vietą.

Galima įsivaizduoti, kas dėjosi moters viduje. Viena dalis labai džiaugėsi, kita – labai bijojo, bet moteris ryžosi priimti pasiūlymą. 

Vieną dieną ji gavo žinią, kad jos įmonė bankrutuoja, ir ji, apimta panikos, ėmė ieškoti naujo darbo. Ar ji bandė ieškoti vadovės darbo? Aišku, kad ne. Ji ieškojo administratorės, vadybininkės pareigų. Galiausiai ji laimėjo konkursą užimti vienos kompanijos prezidento asistentės vietą Amerikoje, nors iš Lietuvos išvykti, tiesą sakant, nenorėjo.

Jai nespėjus išvažiuoti, gyvenimas davė šansą – viena įmonė ją pakvietė dirbti vadove! Tai buvo lyderiaujanti personalo paieškos ir atrankos kompanija. Galima įsivaizduoti, kas dėjosi moters viduje. Viena dalis labai džiaugėsi, kita – labai bijojo, bet moteris ryžosi priimti pasiūlymą.

Kasdien jai reikėjo daug mokytis, ji būrė kolektyvą, glaudžiai bendravo su įmonių vadovais, kurie ieškojo darbuotojų, su kandidatais ir jautėsi savo rogėse. Kadangi gavo gerą atlyginimą, galėjo įsigyti savo būstą, žodžiu, galima sakyti, gyvenimas pasisekė.

Ilgainiui viduje ėmė jausti neatitikimą, tačiau stengėsi į šį jausmą nesigilinti ir toliau uoliai dirbo, įsivaizdavo, kad yra visiems reikalinga ir buvo pasiruošusi padėti kiekvienam, kam reikia jos pagalbos. Tačiau viduje vis garsiau ryškėjo jausmas – nebepatinka. Kai jis pasidarė toks stiprus, kad ji nebegalėjo nekreipti dėmesio, pasikalbėjo su draugėmis. Jos išvadino ją beprote – iš vadovo kėdės ir dar tokios įmonės niekas pats neišeina – ir išsiuntė ją atostogų.

Moteris išvažiavo, tačiau tik savaitei, nes neįsivaizdavo, kad gali sau leisti ilgesnes atostogas, nes įmonė be jos pražus. Grįžus porą savaičių viskas buvo gerai, vėl atsirado motyvacija dirbti, vėl pradėjo plūsti užsakymai. Deja, tas nemalonus jausmas po kurio laiko sugrįžo. Atėjo laikas, kai rytais išeiti į darbą pasidarė labai sunku. Tačiau ji disciplinuota – susiruošdavo ir šypseną užsilipindavo, kol vieną dieną galiausiai pareiškė – daugiau taip nebenoriu. Ir įteikė išėjimo iš darbo pareiškimą.

Tačiau ji disciplinuota – susiruošdavo ir šypseną užsilipindavo, kol vieną dieną galiausiai pareiškė – daugiau taip nebenoriu. Ir įteikė išėjimo iš darbo pareiškimą. 

Akcininkai buvo šokiruoti: esą pasakok, kas nutiko, sumažinsime tau krūvį, padidinsime atlyginimą. Moteriai visai tai buvo nė motais – tą dieną tarsi akmuo nuo krūtinės nusirito, ji turėjo vienintelį norą – ilsėtis, ką uoliai ir darė: kaupė energiją, pradėjo skaityti knygas, lankytis koncertuose, teatruose. Nors naują darbo pasiūlymą gavo jau po trijų dienų, priimti jo neskubėjo. Šiuo metu moteris turi savo verslą.

„Tai istorija apie mane prieš daugiau kaip 10 metų. Manote, buvo lengva priimti tokį sprendimą? Buvo labai sunku. Pirmas dvi savaites ilsėtis pakankamai lengva, po to ateina jasmas – visi eina į darbą, o manęs niekam nereikia. Bet buvo verta, nesigailėjau savo sprendimo nė vienos dienos. Mano istorija atspindi vieną grupę moterų. Tai moterys, kurios mano žinančios, ko nori. Vėliau paaiškėja, kad tikrasis noras visai kitas“, – atviravo A. Zinkevičiūtė. Kitas psl. >

Antra grupė: nepatinka, tai ką turi, bet nežino, ko norėti

Kita istorija – apie trenerės klientę Ingą. Kai ji atėjo ieškoti pagalbos, buvo vaiko auginimo atostogose ir visiškai sutrikusi, jos pasitikėjimas savimi artėjo prie nulio. Pasirodė, didžiausią nerimą jai kėlė mintis, kad artėja laikas grįžti į darbą, į kurį ji nenorėjo grįžti, o ką dar galėtų daryti, absoliučiai neįsivaizdavo.

„Kai paklausiau, ką ji galėtų dirbti, ilgai negalvodama paminėjo galinti dirbti administratore, nes moka naudotis kompiuteriu, mėgsta bendrauti su žmonėmis. Kai paprašiau nupasakoti, kaip ji įsivaizduoja savo darbo dieną, jos entuziazmas dingo, ji suprato, kad nenori būti administratore.

Kartą, sportuodama savo klube, ji išdrįso pasisiūlyti savo treneriui būti jo asistente. Žinant jos didžiulį nepasitikėjimą savimi, tai prilygo žygdarbiui.

Tada gimė idėja įkurti drabužių parduotuvę. Kodėl gi ne? Iš pradžių ji pasakojo užsidegusi – tai bus nedidukė parduotuvė senamiestyje, prekiaus tik išskirtiniais drabužiais, ji pati bus parduotuvėje, nes jai patiks bendrauti su klientėmis. Tačiau kai dingtelėjo mintis, kad jai reikės dirbti septynias dienas per savaitę nuo ryto iki vėlaus vakaro, suprato, kad šis darbas – ne jai: juk ji turi šeimą, mažą vaiką. Ir jos fantazija išsisėmė.

Agnė Zinkevičiūtė

Mokymų trenerė, koučingo specialistė, šokio judesio praktikė.

Palikite komentarą