Metas sustabdyti nesėkmių karuselę!

Galime rinktis: kišti galvą į smėlį arba jas spręsti. Juolab kad problemų, apskritai nebūna. Yra tik gyvenimo pamokos…

Kodėl kai kurie žmonės niekaip negeba išbristi iš nesėkmių rato, o kitiems viskas puikiai sekasi?

Žmonės pamiršta, galbūt nenori girdėti, kad labai daug dalykų visų pirma priklauso nuo įsitikinimų ir požiūrio į save. Ne veltui sakoma, kad viską, kas vyksta gyvenime, pritraukiame patys. Iš tikrųjų nemalonu suvokti, kad patiriamas didžiules nesėkmes greičiausiai prisišaukėme patys…
Dauguma nesutiktų su jumis. Nejaugi žmogus nori sirgti arba netekti darbo?

Nė vienas nenorime sirgti arba patirti avariją. Tačiau jeigu taip atsitinka, vadinasi, žmogaus viduje yra tam tikra programa, kuri tai prišaukė. Galbūt kiekvienas prieš tai pasirinktas veiksmas vedė tos nesėkmės link. Pavyzdžiui, žmogus daug metų dirba nemėgstamą darbą, aimanuoja, kaip jam sunku, tačiau nieko nedaro. Labai tikėtina, kad vieną dieną ši nervinė įtampa taps rimtu sveikatos negalavimu ir dėl nuolatinio bambėjimo pašlis asmeniniai santykiai. Tuomet žmogus dar labiau pyks: „Kodėl man taip nesiseka? Darbas nemielas, šeimoje negera, o dar ligos užpuolė…“

Jeigu jaučiate, kad santykiai su antrąja puse prastėja, turite tai spręsti dabar, o ne laukti, kol viskas susitvarkys savaime. Vėliau nustebsite sužinoję, kad partneris išeina gyventi pas kitą žmogų… Labai dažnai moterys sako jautusios, kad kažkas vyksta. Tačiau kodėl jos nieko nedarė?!
Kaip patartumėte elgtis, kai ištinka tokios nesėkmės?

Svarbiausias klausimas ir yra – ką daryti ištikus nelaimei? Dauguma nemoka priimti tokios situacijos, kokia yra dabar. Jie pradeda neigti tai, kas vyksta. Pavyzdžiui, sako: „Negali būti, už ką man taip?“ Taip visą energiją nukreipia ne tam, kad spręstų problemą, o tam, kad su ja kovotų. Dar blogiau, jeigu bėgdami nuo situacijos pradeda gerti arba kitaip save žaloti. Kur kas naudingiau nurimti, priimti esamą situaciją, ją įvertinti ir gerai apgalvoti, kaip elgtis toliau, kad problema kuo greičiau išsispręstų. Kiekvieno žmogaus pasirinkimas, ar jis iš tos situacijos išeis kaip nugalėtojas, ar kaip pralaimėtojas, prisišaukiantis kitas nesėkmes.

Pavyzdžiui, suskaudo žmogui dantį, tačiau jis neina pas odontologą, nes neturi laiko. Skausmas vis stiprėja, kol galų gale dantis supūliuoja ir ištinsta žandas. Tada žmogus yra priverstas nutraukti darbus ne valandai, galbūt net kelioms dienoms. Be to, danties gydymas pasiglemžia dalį santaupų, skirtų atostogoms. Žinoma, žmogus nepatenkintas, kyla noras kaltinti kitus, nors didžiausia atsakomybė tenka jam pačiam.

Visiems, kurie patiria įvairias nesėkmes, norėčiau priminti gerai žinomą posakį – kas mūsų nenužudo, daro mus stipresniais. Didžiausi ir svarbiausi dalykai sukurti ne džiaugsme, o kenčiant. Kančia žmogų sutaurina ir sustiprina. Ji iškelia tokias vidines galias, kurių net neįsivaizdavome, kad turime. Tarkime, sunkios skyrybos leidžia iš naujo pažinti save ir rasti geresnį partnerį.
Užklupus problemoms dažnas trokšta jas sustabdyti. Tuomet bus galima pamąstyti, ką daryti toliau…

Manyčiau, kad požiūris „aš noriu nesėkmes sustabdyti“ yra klaidingas. Žmogus problemas gali spręsti, bet sustabdyti, kad jų apskritai nebūtų, nėra pajėgus. Mes galime keisti požiūrį į save ir į tai, kas vyksta. Onkopsichologijos ir komunikacijos centre, bendraudama su vėžiu sergančiomis moterimis, matau, kokios jos yra stiprios, nes susitaiko su tuo, kas vyksta. Stebiuosi tuo, o jos man aiškina, kad jeigu žmogus negali kontroliuoti ligos, turi su ja susitaikyti. Taigi reikia priimti situaciją tokią, kokia ji yra. Tuomet galvoti, kaip elgtis toliau. Žinoma, nebūtinai problemą turime spręsti vieni. Aplink yra daug žmonių, galinčių padėti.

Be to, yra situacijų, iš kurių galima tiesiog pasišalinti. Tarkime, jums nemalonu eiti į darbą, nes vadovas nuolat priekaištauja ir kabinėjasi. Šiuo atveju priimti situaciją tokią, kokia ji yra, nereiškia ir toliau kęsti tai, kas jums nepriimtina. Priimti situaciją – tai suvokti, kas iš tikrųjų vyksta, ir rasti, ką galite pakeisti. Jeigu negalite nieko pakeisti, gal verčiau pasitraukti?
Ar įmanoma sustiprinti pasitikėjimą savimi?

Pasitikėjimą savimi geriausiai stiprina gyvenimiška patirtis. Savimi nepasitikintys žmonės paprastai yra neveiklūs. Net jeigu daug dirbame, bet nuolat klystame, tai vis tiek geresnė patirtis, negu nieko neveikti. Savimi nepasitikintiems žmonėms sunku suprasti, kad šią savybę išugdė jų pačių neveiklumas ir baimė. Kaip galime žinoti, ar mokame auginti agurkus ir pomidorus, jeigu niekada nebandėme? Jeigu pradėsime auginti daržoves visiškai nepasidomėję, kaip tai daroma, ir galvodami, kad nepavyks, greičiausiai taip ir bus. O jeigu bendrausime su kaimynais, ieškosime informacijos internete, tikėtina, kad džiaugsimės puikiu derliumi. Žinoma, gali ir nepasisekti. Tačiau reikia mokėti ir pralaimėti. Tai padeda ieškoti kitų kelių…
Paprastai atverti akis žmonėms, įsitikinusiems, kad jiems viskas nesiseka, ir parodyti, jog gali būti kitaip, labai sunku…

Nemanau, kad apskritai įmanoma kam nors atverti akis, jeigu žmogus pats to nenori… Ypač kritikuojant žmogaus gyvenimą. Kartais šeimose vienas sutuoktinių labiau tobulėja negu kitas. Tuomet jis pradeda kritikuoti antrąją pusę: „Tu visiškai niekuo nesidomi, tik ant sofos guli!“ Ar gali tokie žodžiai ką nors įkvėpti keistis? Jeigu apie žmogų galvojame blogai, jis tikrai nebandys įrodyti, kad yra geresnis. Jeigu jį vertiname geriau, negu jis pats apie save galvoja, tuomet žmogus bandys pateisinti mūsų lūkesčius. Šis viduje atsiradęs noras pabandyti ką nors pakeisti yra labai svarbus. Tada žmogui galima parodyti, kokių kelių ir galimybių jis turi. Jeigu norite kam nors atverti akis, geriau ne kritikuokite, o parodykite, kad galima gyventi kitaip.
Kartais žmonės būna nelaimingi, nes gyvena pagal visuomenėje nusistovėjusius stereotipus. Dažnas galvoja, kad bus laimingas, kai turės butą, daug keliaus ir pan.

Svarbu atskirti, ko iš tiesų norime, nuo to, ko nori kiti. Neseniai viena moteris pasakojo, kad jų šeima gyvena bute, bet nori įsigyti namą. Nuojauta jai kužda, kad šeimai namo nereikia. Kodėl tuomet jie ieško? Moteris paaiškino, kad dauguma jų draugų jau turi nuosavus namus arba ketina juos įsigyti, todėl ji jaučia tam tikrą spaudimą elgtis taip pat. Reikėtų gerai pagalvoti, kaip įsivaizduojate savo gyvenimą, kokios jūsų vertybės, kokie tikslai? Tada bus lengviau atsiriboti nuo nereikalingų dalykų.

Šiuolaikinėje visuomenėje viena didžiausių vertybių – žmogaus ekstravertiškumas. Vaikai nuo mažų dienų girdi: siek tikslo, būk lyderis, geras oratorius, girk save ir pan. Šioje situacijoje ypač nukenčia tylūs ir ramūs vaikai. Dažniausiai jie būna labai kūrybingi, bet nemoka reikšti minčių ir apginti savo nuomonės. Tačiau dauguma svarbiausių pasaulio atradimų padarė ne ekstravertai, bet intravertai, t. y. kuklūs, uždari žmonės. Taigi svarbiausia suvokti, kokie esame, ir nesistengti būti kuo nors kitu. Kiekviename mūsų slypi tam tikra stiprybė ir talentas. Reikia tik juos atrasti.

Linkiu visiems turėti tvirtą stuburą. Jeigu jums gera gyventi tokiems, kokie esate, nuostabu! Neverta kreipti dėmesio į tai, ką sako kiti. O jeigu jaučiate, kad ko nors gyvenime trūksta, bandykite išsiaiškinti, ko būtent. Kai žmogus žino, ko nori, paprastai jam nebūna sunku pasiekti užsibrėžtų tikslų. Jeigu sunku patiems susivokti, ieškokite pagalbos iš šalies.
Ramutė Šulčienė

Žurnalas „Būrėja“

2013 m. rugpjūtis