Gelbėkit! Pamečiau save.

Kaip tai atsitinka, kad vieną dieną nebežinome, kas esame, nebežinome, ko norime arba kažkiek žinome savo norus, bet nebeturime resursų juos įgyvendinti?

Aš jau nebežinau kas esu…

Pavargau, bet neturiu kada ilsėtis.

Aš net nebežinau, ko iš tikrųjų noriu aš. Bet labai gerai žinau, ko iš manęs nori darbdavys, mano šeima, mano draugai.

Darbas užkniso juodai, bet džiaugiuosi, kad bent pinigus laiku moka. 

Su vyru/žmona gyvename kaip kambariokai, jau seniai. Nieko iš mūsų santykių nebesitikiu.

Neturiu jokios energijos ką nors keisti, o jei ir turėčiau, tai net nežinočiau nuo ko pradėti.

Tokius ir panašius sakinius aš ne kartą girdėjau iš savo klientų lūpų. Tikiu, kad ir tau, skaitytojau, kai kas labai gerai pažįstama.

Kaip tai atsitinka, kad vieną dieną nebežinome, kas esame, nebežinome, ko norime arba kažkiek žinome savo norus, bet nebeturime resursų juos įgyvendinti?

Tai neatsitinka per vieną dieną. Vaikystėje mes nekėlėme sau klausimo „kas aš esu?“ Mes keitėmės kasdien ir mums tai atrodė visiškai normalu. Netgi mūsų tėvams, gali būti, kad tai atrodė normalu. Juk vaikas auga. Paauglystėje pasidaro labai svarbus identiteto klausimas. Norime atsiskirti nuo tėvų, išsiskirti tarp draugų, kartais maištaujame, kartais panyrame į save taip giliai, kad tėvai išsigąsta, kas su vaiku vyksta. Mes ieškome savęs. Jaunystėje mes renkamės mokslų kryptį, mes renkamės žmogų, su kuriuo tikimės gyventi iki senatvės. Čia mums didelę įtaką daro tėvai, visuomenė, įvairūs mokytojai. Net jei mums atrodo, kad mes sprendžiame visiškai savarankiškai, greičiausiai tuose sprendimuose yra nemažai kitų nuomonės. Keliaujame per gyvenimą. Šeima. Arba ne. Darbas. Vienas, antras, trečias. Vis iš naujo pažindinamės su savimi. Laikui bėgant vieni dalykai, kurie atrodė tokie svarbūs prieš metus kitus, dabar atrodo visiškai neesminiai. Mes keičiamės nuolat. Tik skirtingai nei vaikystėje, mes nenorime to pripažinti. Mūsų aplinka nenori to pripažinti. Ilgainiui mes pametame save. Nebežinome nei kas mes esame, nei ko mes norime, nei kur mes einame…

Ir tai nėra toks retas reiškinys. Jei jūs galvojate, kad tik jums vienam taip atsitiko, kad kažkodėl nebenorite dirbti darbo, kurį taip mielai dirbote paskutinius dešimt metų, kad tik jūs vienas nebenorite gyventi su žmogumi, su kuriuo taip gražiai gyvenote 20 metų, tai jūs labai klystate. Mes keičiamės. Žmonės šalia mūsų taip pat keičiasi. Lieka vertybės. Jos keičiasi retai. Dažniausiai po sukrečiančių įvykių. Visai normalu yra vieną dieną suprasti, kad nebenori valgyti braškių. Tai ar versi save jas valgyti net tuomet, kai, atsiprašau, jos tau lips lauk? Bandysi save įkalbėti, kad šiek tiek pakentėsi ir vėl galėsi jomis mėgautis kaip kadais? Gadinsies skrandį toliau kišdamas braškes į burną? O gal lengviau yra tiesiog rinktis ką kitą ir nebekankinti savęs? Tai kodėl verti save eiti į nemėgstamą darbą ar gyventi su nemylimu žmogumi?

Ką darome, kai pametame save? Dažniausiai pradžioje nieko. Tiesiog tyliai stebime kas vyksta. Gal šiek tiek išgyvename. Nepuolame stačia galvą kažką keisti. Laukiame. Vėliau imame kankintis. Kiek ilgai kankinsimės priklauso nuo mūsų. Vieni slepiasi darbe, kiti laisvalaikyje, treti alkoholyje ir pan. Kol galiausiai ateina suvokimas ir jis toks aiškus, kad nebegalime apsimesti, kad jo nėra. Mes suvokiame, kad daugiau tai tęstis nebegali. Mes imame ieškoti pagalbos. Šiais laikais, mano žiniomis, pagalbos dažniausiai yra ieškoma internete. Pirmiausia. Žmogus skaito straipsnius, ieško seminarų, knygų, bet dar nesiima veiksmų. Bet pradžia jau padaryta. Jis ėmė ieškoti. Dar nežino ko, bet jau ieško. Jis ieško išeities. Ir tai yra kelio pradžia. Drąsesni iš karto ima klausinėti draugų, pažįstamų, gal jie gali ką patarti. Taip gauna rekomendacijas skaityti tam tikras knygas, eiti į kokį seminarą ar pas kokį specialistą. Žmogus ima bendrauti su naujais žmonėmis ir juose pamato save kitaip. Ir visa tai yra puiku.

Pradžiai to gal netgi pakanka. Bet mano giliu įsitikinimu, kažkada būtina atsigręžti į save. Nežiūrėti į kitus, kur jie ėjo, ką jie darė, o įsiklausyti į save ir išjausti, ko norisi. Žinau, tai gali būti sunku padaryti, ypač jei galvoje yra didžiulis triukšmas, jei nėra įpročio girdėti save. Iš knygų neišmoksime gyventi. Jas reikia skaityti, būtinai. Tačiau reikia ir veikti. Vienam veikti, ypač kai nebežinai, kas esi, yra sudėtinga. Žinau iš patirties. Tuomet labai praverčia kitas žmogus. Toks, kuris geba sukurti saugią erdvę mūsų pasimetimui būti. Kuris gali padėti mums save girdėti. Kuris gali priimti mus tokį, koks mes tuo metu esame. Nepamokslauti, ką ir kaip reikia daryti. Nedrąsinti, kad viskas bus gerai. Tiesiog leisti mums išgirsti patį save. Nes atsakymai mumyse tikrai yra. Ir mes tikrai galime juos atrasti. Reikia laiko ir tikėjimo. Reikia pagaliau atsipalaiduoti, nurimti, išgirsti vidinę tylą ir tik tuomet mes galėsime pasitikėti tais atsakymais, kurie ims plaukti iš mūsų vidaus. Jie bus tokie tikri, kad nekils abejonių, ar norime jais tikėti. Taip mes atrasime savąją tiesą. Ramiai. Mums nebereikės kovoti. Kažkam kažką įrodinėti. Mes tiesiog ramiai galėsime keliauti savo gyvenimo keliu, pagaliau žinodami, kas mes esame, kas mums svarbu, o kas tikrai ne. Tuomet ir šalia esantiems bus gera būti. Mes skleisime vidinę ramybę, žinojimą, tikėjimą ir pasitikėjimą.