Kodėl nedarome pokyčių?

Daugelis suprantame, kad gyvenimas nuolat keičiasi. Norime mes to ar ne, pokyčiai vyksta kiekvieną dieną. Vieni pokyčiai mus džiugina, kiti – gąsdina.

Vienus pokyčius mes kuriame patys, noriai, o kartais ir nelabai noriai, kiti pokyčiai tiesiog užklumpa netikėtai, sukelia daug streso, priverčia mus mobilizuotis, prisitaikyti.

Natūrali žmogaus reakcija į pokyčius yra pasipriešinimas. Žmogui reikia stabilumo. Jis pripranta prie kasdienės rutinos, kuri kartais sukuria stabilumo iliuziją. Kai stabilumas tęsiasi per ilgai, žmogus ima ilgėtis pokyčių. Tačiau ganėtinai dažnai tų pokyčių pats nekuria dėl įvairiausių priežasčių.

Taigi,

KODĖL NEDAROME POKYČIŲ?

Mes nedarome pokyčių, nes:

Bijome, kad mums nepasiseks. Dažnas tyliai sau pagalvoja:
“Aš labai norėčiau kilti pareigose, bet nesu tikras, ar sugebėsiu jas tinkamai vykdyti…  O jei nesugebėsiu, tai kokia gėda!”

Bijome neapribrėžtumo. Pavyzdžiui, norime pradėti savo verslą, bet nepradedame, nes nežinome, kaip seksis, o jei jau visai atvirai, tai bijome, kad nesiseks…
Bijome prarasti tai, ką jau turime. Nesvarbu, kad tai, ką turime, mūsų seniai nebetenkina! Dažnai pasitaikantis atvejis mano klientų tarpe: “dabartinis darbas man nebepatinka jau kurį laiką, tačiau bijau jį keisti. Dabar tai bent gaunu visai “normalų “atlyginimą, turiu tarnybinį automobilį, gerai sutariu su komanda, man čia viskas pažįstama, o kas, jei naujame darbe viso to nebus?”  Visuomet tokiais atvejais užduodu klausimą: “o kodėl patogu galvoti, kad naujame darbe bus blogiau nei dabartiniame?”
Bijome sėkmės! Turime susidarę neigiamą nuomonę apie sėkmingus žmones ir bijome, kad jei mums pasiseks, mes būsime panašūs į juos (arogantiškus, vienišus, godžius ir pan.). Pamenu vieną iš pirmųjų savo klientų, kuris turėjo labai aiškų tikslą – padidinti savo metines pajamas trisdešimčia procentų. Kai paklausiau, kodėl ne šešiasdešimčia, atsakė: „ne, ačiū, aš noriu ramiai miegoti. Jei uždirbčiau šešiasdešimt procentų daugiau nei dabar, tai jau turėčiau atitinkamus drabužius dėvėti, atitinkamą automobilį vairuoti, su visais kitokiais žmonėmis bendrauti…“  Klausiu: „o kas tame blogo?“ Mano klientas susimąsto. Po kelių minučių tylos nusišypso ir sako: „kai gerai pagalvoju, tai gal ir nieko.“
Bijome nuvilti kitus. Jauna moteris atsisako ilgai laukto paaukštinimo pareigose, nes tiksliai žino, kad jos vyrui nepatiks idėja gyventi užsienyje. Kai paklausiu, ar ji jau apie tai kalbėjosi su juo, ji atsako, kad net nebandė ir nebandys, nes iš anksto žino, kad jei tik ji užsispirtų ir rinktųsi naująsias pareigas, tai tuo pačiu turėtų galvoti ir apie naujo vyro paiešką.
Bijome išeiti iš komforto zonos. Mano klientė pasakoja: “jau penktus metus dirbu šiose pareigose. Buvau labai laiminga pirmus pora metų, turėjau daug iššūkių, keliavau, viskas buvo taip nauja ir įdomu. Po restruktūrizacijos įmonėje antrus metus visiškai netobulėju. Viskas atrodo labai paprasta ir netgi neįdomu. Nebeliko jokių iššūkių.“ Moteris dirba jai aiškų darbą, gauna atlyginimą, tačiau nejaučia jokio pasitenkinimo, bet darbo keisti nesiryžta, nes abejoja, ar kitoje įmonėje sugebėtų taip pat gerai atlikti panašias pareigas.  Kuo ilgiau esame komforto zonoje, tuo mažiau tobulėjame, o kuo mažiau tobulėjame, tuo labiau krenta mūsų pasitikėjimas savimi… Kuo labiau krenta pasitikėjimas savimi, tuo didesnė baimė užvaldo pagalvojus apie pokyčius. Mes imame bijoti patys kurti pokyčius, be to dar bijome, kad mūsų mažėjantį pasitikėjimą savimi pastebės darbdavys ir ilgainiui mes galime netgi prarasti darbą. O tokia perspektyva dar labiau sukausto. Ir patenkame į uždarą ratą…
Pokyčių baimė stabdo mus nuo pokyčių, t.y. nuo konkrečių veiksmų. Kai mes nieko nedarome, mus vis dažniau aplanko kaltės, nusivylimo jausmas, didėja nepasitikėjimas savimi, mažėja energijos lygis, kyla stresas, to pasekoje prastėja miegas, sutrinka virškinimas, darosi vis sunkiau gerai atlikti kasdienines užduotis, džiaugtis gyvenimu… Ir visa tai tik dėl to, kad į pokyčius žiūrime, kaip į priešą!

AR BŪTINA KURTI POKYČIUS?

Iš tikrųjų gali kilti klausimas: “ar būtina kurti pokyčius?” Puikiai atsimenu savo mokytojo žodžius, pasakytus prieš ketverius metus: “Jei tu nieko nekeisi savo noru, anksčiau ar vėliau tave gyvenimas privers, bet juk prievarta nėra maloni.”

Mes paprastai tikimės, kad aplinka pasikeis, kad žmonės pasikeis, mums nieko nereikės patiems daryti. Ir tai yra didžiulė klaida! Privalome keistis patys. Tai nevisuomet paprasta, bet tikrai įmanoma ir tiesiog būtina! Kuo anksčiau pradėsime, tuo geriau. Jei nesugebame patys, visuomet galime rasti pagalbą. Viena iš efektyviausių pagalbos priemonių, mano giliu įsitikinimu, yra koučingas, nes jis skatina pokyčius. O kai suformuojame įgūdį kurti pokyčius, kai į pokyčius pradedame žiūrėti ne kaip į priešą, o kaip į galimybę atsinaujinti, tobulėti, tuomet ir pokyčių kūrimas tampa lengvesnis!