Agnė Zinkevičiūtė
Mokymų trenerė, koučingo specialistė, šokio judesio praktikė.
Tesėti pažadus sunku visiems. Naujųjų pažadus dalykime atsargiai.
Naujuosius metus suvokiame kaip slenkstį, kurį peržengus, atrodo, pasikeis gyvenimas. Suskumbame galvoti norus ir žadėti sau kartais neįgyvendinamus dalykus. Dar blogiau, kai pasižadame tai, ko visai nenorime.
Pasitikdami 2014 metus, pažadą keisti ką nors savo gyvenime davė 45 proc. amerikiečių. Juos įgyvendinti pavyko tik 8 proc. Tokį tyrimą atliko Skrantono universiteto Psichologijos katedros mokslininkai. Jie pastebėjo, jog pažadus tesėti geriau sekėsi jaunesniems žmonėms. Didžiausia sėkme galėjo pasigirti jaunuoliai iki 20 metų. Asmenims, sulaukusiems 50 ir daugiau metų, keistis ar prisiversti daryti ką nors naujo buvo gerokai sunkiau. Sertifikuota koučingo specialistė, mokymų trenerė Agnė Zinkevičiūtė įsitikinusi, jog raktinis žodis yra „prisiversti“. Anot pašnekovės, per prievartą atliekami veiksmai mums neteikia jokio džiaugsmo. Todėl arba greitai metame priverstines veiklas, pavyzdžiui, pluštėti sporto salėje, arba tampame surūgę, nelaimingi.
A.Zinkevičiūtė pastebi, jog bene sunkiausia jos klientams – išsiaiškinti, ko jie iš tikrųjų nori. Pasirodo, labai daug žmonių turi norų, kilusių galvoje, t. y. išmąstytų. Kaip taisyklė, vyrai dažniausiai galvoja apie didesnius pinigus ir geresnį automobilį. Moterys – apie naują, širdžiai mielą darbą ir santykius. „Nepatikėsite, kiek daug klientų galų gale susivokia, jog nei jiems reikia to naujo automobilio, nei ką. Jie paprasčiausiai nusižiūrėjo norus nuo aplinkinių, nes patys nesugalvojo, kas teiktų malonumą“, – konstatuoja mokymų trenerė. Tokių protu, o ne širdimi paremtų pažadų laikytis labai sunku. Jei ir pavyksta, tai panašiau į kančią. Kas kita – norai, kilę iš širdies. Tuomet motyvacija laikytis pažado gerokai padidėja. Koučingo specialistė prisimena didelį viršsvorį turinčią klientę, kuri susitikimo metu tvirtino esą svarbiausias jos tikslas – numesti svorio. Pradėjus gilintis į priežastis, paaiškėjo, jog tai nėra nuoširdus noras. Į galvą moteriai jį įdėjo aplinkiniai, o širdis sakė ką kita. Visgi po keleto pokalbių moteris surado nuoširdžios motyvacijos lieknėti.
Koučingo specialistė žmones skatina ne tik pamąstyti apie kitus metus ir kokių pokyčių jie galėtų atnešti, bet ir užsirašyti savo norus. Beje, dar geriau būtų tai daryti ne tik prieš Naujuosius metus, bet kiekvieną mėnesį. Prabėgus pusmečiui ar metams, matysite, ar pažadai apskritai buvo jums svarbūs, kokių klaidų padarėte, siekdami tikslų. Taip pat geriau suvoksite, ko iš tikrųjų norite. „Susierzinęs žmogus prisigalvoja keisčiausių dalykų, todėl patarčiau norus rašyti nusiteikus ramiai, pailsėjus, esant geros nuotaikos. Esu įsitikinusi, kad užrašyti norą būtina, neužtenka vien pagalvoti. Dažnai klientai prisipažįsta, jog atsisėdus rašyti, sakykime, noriu į Paryžių, ranka taip ir nepakilo. Ką tai reiškia? Ogi tai, jog žmogus nedega šia svajone. Jei rašant nekyla jokių emocijų arba kyla neigiamos, tai ne tas pažadas, kurį norėsis tesėti“, – tikina A. Zinkevičiūtė. Kitaip, anot jos, mes pasmerkiame save naujais metais patirti dar daugiau įtampos ir streso.
Pašnekovė pabrėžia, jog norai negali būti pareigos. Negalima norėti to, kas pablogins mūsų savijautą, atims brangaus laiko iš šeimos ar pan. Sakykime, pažadas uždirbti daugiau pinigų labai apgaulingas. Pastangos jį žūtbūt tesėti gali turėti nenumatytų pasekmių – blogės santykiai šeimoje, asmuo taps irzlus, vaikai negaus pakankamai dėmesio ir staiga pradės gauti prastus pažymius mokykloje… Kas kita, jei noras konkretus, pavyzdžiui, uždirbti pinigų automobiliui, kurio šeimai tikrai reikia. A.Zinkevičiūtės tvirtinimu, jei žmogus negali savo tikslo pagrįsti trimis aiškiomis priežastimis, vadinasi – tai bevertis tikslas. Pašnekovės nuomone, norai nebūtinai turi būti labai lengvai pasiekiami. Svarbu, ar jie nuoširdūs. Jei asmuo turi svajonę, tarkime, pakeliauti po Ameriką, ją vis tiek verta užrašyti. Net ir nesąmoningai šis troškimas gali kryptingai veikti žmogaus veiksmus ateinančiais metais.
Kita vertus, pernelyg abstraktūs norai tikrai gali pakišti koją. Tarkime, kitais metais mažiau pyksiuosi su partneriu, susitikinėsiu tik su manęs vertais vyrais, būsiu kantresnis su vaikais ir t. t. „Visi šie tikslai nekonkretūs, nes nėra, kaip pamatuoti jų rezultatų. Ką reiškia „mažiau pyksiuosi“? Dabar su vyru pykstatės tris kartus per dieną, o mažiau bus du kartus? Apskritai pažadai, susiję su žmonių santykiais, labai sudėtingi. Mes negalime vieni pasiekti tikslo „geriau sutarti šeimoje“. Kaip mamai tapti kantresnei su vaikais, jei šie lipa galvom, nesitvarko, neruošia namų darbų? Turbūt mama mažiau pyks, kai vaikai geriau elgsis. Vadinasi, pokyčiai turi prasidėti nuo naujų taisyklių, pokalbio su atžalomis. Vaikai turėtų išsakyti savo nuomonę, tėvai savo. Tuomet kiekvienas pasižadėti, ką konkrečiai gali padaryti, kad situacija keistųsi“, – kalba A. Zinkevičiūtė.
Panašu, kad populiarus ir dažnai tyliai sau duodamas pažadas „nešvaistysiu laiko“ taip pat patenka į abstrakčiųjų kategoriją. „O ką žmogus darys, kai nebimbinės? Kuo pakeis dykai leidžiamą laiką? Kol nebus naujų pomėgių ar stipraus vidinio noro nuveikti konkrečių darbų, tol niekas nesikeis“, – konstatuoja pašnekovė. Turbūt visi turime mėnesiais ar net metais atidėliojamų darbų sąrašą. Vis žadame pagaliau sutvarkyti palėpę ar išdalyti daiktus ir drabužius iš senos spintos, perdažyti tvorą, nunešti sutaisysi seną rankinuką ir t. t. Žadame, netesiame ir save graužiame. Pasak koučingo specialistės, arba atidėliojamo darbo turime imtis dabar, arba pamiršti jį visai. „Jokios naudos, kad graužiame save: tik sveikatą gadiname, atimame energiją, kurios reikia kitiems darbams. Beje, kartais panašius darbus verta patikėti kitiems. Kas iš to, jog garbaus amžiaus moteris tvarkysis spintą, pilną prisiminimus keliančių drabužių, knygų, kitų daiktų? Ji tik viską iškraustys, peržiūrės ir sudės atgal, nes atrodys, jog dar visko prireiks, gaila atiduoti… Siūlyčiau į pagalbą kviestis vaikus, anūkus. Jie šaltais nervais sudėlios į krūveles, ko iš tikrųjų reikia ir nereikia mamai ar močiutei. Jei tokia mintis kelia siaubą, vadinasi, atsisakyti senų daiktų jums apskritai nereikia. Gyvenkite ramiai“, – šypsosi A. Zinkevičiūtė.
Kodėl kai kurie žmonės trūks plyš stengiasi tesėti pažadus, o kiti visuomet paveda? Pasak A. Zinkevičiūtės, pažadukams paprastai trūksta atsakomybės. Paprašyti padėti, jie net nežvilgteli į darbo grafiką ir tuoj pat sutinka. Nesusimąsto, kaip pažado netesėjimas paveikia kitus žmones, kad duodami pažadą, jie tampa susieti su tais, kuriems įsipareigojo. „Jei jūsų aplinkoje yra tokių žmonių, reikėtų su jais pasikalbėti, paaiškinti, kas nutinka jumyse, kaip pakrypsta įvykiai, kai pažadas neįvykdomas. Tai vienintelė galimybė pabudinti pažadukų sąmoningumą. Kitaip paliekate atvirą kelią ir toliau šiam asmeniui neatsakingai žadėti“, – mano pašnekovė. Mokymų trenerės įsitikinimu, jei darbo aplinkoje darbuotojai toleruoja pažadų netesiančio kolegos elgesį, jie daro sau meškos paslaugą. Žinodami, kad į pažaduką geriau nesikreipti, žmonės arba patys apsiima daugiau darbų, arba krauna darbus ant darbščiausio kolegos pečių. Taip neatsakingas žmogus ne tik be pasekmių eina į priekį, bet dar ir laimi – jo dienos lengvos kaip pūkas, nes sunkiausius darbus nudirba kiti. Tiesa, pokalbis su pažaduku neturėtų prasidėti piktu tonu. Kartais verta kolegą pamatyti naujoje šviesoje – pasidomėti jo gyvenimu ne darbe. Gal paaiškės, jog vykdyti įsipareigojimus sunku, nes galva užimta sergančiais vaikais ar kitais namų rūpesčiais? Tai neatleidžia kolegos nuo pažadų, bet susitarti gali tapti lengviau.
Dar senovės babiloniečiai senų ir naujų metų sandūroje savo dievams žadėdavo grąžinti visus daiktus ir pinigus, pasiskolintus iš kitų žmonių. Romėnai metus taip pat pradėdavo pažadais ir aukomis, kurias skirdavo dievui Janui.
Naujųjų metų naktis Biblijoje nesureikšminama. Nėra jokių nurodymų, kaip krikščionys turėtų pasitikti ateinančius metus, ką pasižadėti Dievui ar kaip tik nežadėti. Dalis tikinčiųjų Naujųjų naktį renkasi bažnyčioje, melsdami Dievo padėti jiems tapti geresniais, doresniais, labiau mylėti save ir kitus.
Vis rečiau žmonės, ypač jauni, į savo tikslų sąrašą įtraukia dvasinėmis vertybėmis grįstus pažadus. XIX a. pabaigoje tipiški jaunos merginos pažadai buvo tokie: daugiau galvoti apie kitus, padėti jiems, būti darbštesnei, rūpintis savo vidiniu pasauliu. XX a. pabaigos merginos – numesti svorio, labiau rūpintis plaukais, oda, susirasti vaikiną ir kt.
Žmonių siekiai tapti laimingesniais kai kam atneša nemažai pinigų. Amerikiečiai apskaičiavo sumą, kurią uždirba prekybininkai, kai JAV gyventojai pagaliau pradeda įgyvendinti savo pažadus. Ji išties įspūdinga – per 2013 m. tai sudarė kiek daugiau nei 5 mlrd. eurų. Pelningiausias verslininkams yra amerikičių pasiryžimas numesti svorio. Sporto klubai antrą sausio savaitę pastebi apie 20–30 proc. didesnį žmonių susidomėjimą. Daugiau žmonių sausį sulaukia ir pažinčių portalai, ir net finansininkai, į kuriuos kreipiamasi su klausimais apie taupymą, fondus ir t. t.
Publikuota: Savaitė, 2015
Mokymų trenerė, koučingo specialistė, šokio judesio praktikė.
