Agnė Zinkevičiūtė
Mokymų trenerė, koučingo specialistė, šokio judesio praktikė.
„Viskas, ko tau reikia – yra meilė“, Taip dainavo legendinis dainininkas Johnas Lennonas. Tačiau visiems žinomos dainos autoriui toks polėkis netrukdė mušti abiejų žmonų ar apleisti vieną iš savo vaikų. Vadovaudamasi populiariu posakiu, kad meilė nugali viską, žmonija vis tiek sprendžia, kaip sutikti Tą svarbiausiąjį, o susitikus – kaip sutarti.
Keliolika metų su vyrais ir moterimis dirbanti jų santykių klausimais konsultuojamojo ugdymo (vadinamojo kaučingo) specialistė Agnė Zinkevičiūtė įsitikinusi, kad jeigu tau atrodo, jog supa vis ne tie asmenys, reikėtų atsigręžti į save ir paklausti: kas manyje yra tokio, kad nesutinku to, su kuriuo būtų lengva ir paprasta.
Labiausiai mums trukdo visuomenės įsitikinimai: jei esi 30-ies ir netekėjusi (nevedęs), tau kažkas ne taip. Dabar pilna įvairiausių mokymų, ką nuveikti, kad susirastum antrąją pusę. O jos kaip nėr, taip nėr. O ar viskas „taip“, kai esi sukūręs šeimą? Dažniausias atsakymas – ne. Gal vertėtų užduoti klausimą: o kaip matai savo gyvenimą be šeimos – be vyro ar žmonos? Agnė juokėsi, kad kai kurios moterys taip stipriai nori vyro, jog karštligiškai medžioja visus iš eilės, o jie nuo jų tik bėga. Vos tik moteris nusprendžia, kad gali būti laiminga ir viena, atsipalaiduoja, nebesuka galvos, kad reikia ištekėti, – sutinka vyrą, kuris nori su ja būti.
Agnė atskleidė kai kurių vyrų atsivėrimus. Sutikę netekėjusią per 30-ies metų moterį, jie aiškiai mato desperatišką užrašą ant jos kaktos: „Noriu šeimos ir vaikų!” Žinoma, kad tokios moterys juos gąsdina. „Dažnas tikrai patyrė, kad kai ateina laikas ir įsimyli – nebereikia jokių kursų ir mokymų, viskas vyksta sklandžiai. Nenorintis vaikų vyras jų užsimano, neva nenorinti ištekėti moteris kruopščiai surengia vestuves. Tad gal tereikia būti savimi, sutikti žmogų, įsimylėti ir iš tos meilės kurti stebuklus“, – svarstė A.Zinkevičiūtė.
Tai nieko nereikia daryti – tik tikėtis stebuklo? „Jei tikėsiesi stebuklo – tai gali labai ilgai užtrukti. Bent pirštą pakrutinti tikrai reikia. Kita vertus, netikiu, kad galima suplanuoti: per kelerius metus sutiksiu tinkamą partnerį, ištekėsiu (vesiu) ir laimingai gyvensiu iki mirtis mus išskirs“, – įsitikinusi Agnė. Esmė, kad žmonės išmoko arba mokosi spręsti darbo problemas, susirgę eiti pas daktarą, o štai dėl dviejų žmonių santykių visi tikisi stebuklo. Tuomet Agnės mintis skamba dviprasmiškai: viena vertus, ji pataria atsiduoti gyvenimo tėkmei, kita vertus – kad turi ko nors imtis. Klaida yra ta, kad pokyčius žmonės supranta tik kaip išorinius: pakeisti šukuoseną, sulieknėti, sporto klube sustangrinti kūną. Tačiau atsakymų, kodėl tau nesiseka, derėtų ieškoti viduje. Jei skiriesi trečią kartą, tai jau aiškus ženklas, kad kažkas neišspręsta tavyje. Tas pats galioja ir gyvenant kartu: jei kamuoja vis tos pačios problemos – neradai atsakymo į ore kybantį klausimą.
Kokius instrumentus galėtume pasitelkti? Literatūrą? „Knygas gerai skaityti iki tam tikro laiko. Teorinis pagrindas – puiku, galima perskaityti kad ir banaliausią „Vyrai kilę iš Marso, moterys – iš Veneros“. Tačiau perskaityti viena, o elgtis pagal knygos teiginius – kas kita. Todėl reikėtų veiklos, kuri padeda gilintis į savo vidų, – galbūt jogos, meditacijos. O galbūt įsiklausyti į tai, ką kalba palaikantis žmogus. Tik svarbu, kad jis nebūtų tas, kuris kartu su jumis nugrimzta į liūdesio liūną ir tik pritaria, koks esate nelaimingas ir kaip jums nesiseka su vyrais ar moterimis“, – sakė A.Zinkevičiūtė.
Tai reikia ko nors, kas, grubiai tariant, išspardytų užpakalį? Štai ir ne – bet kokio pokyčio derėtų siekti ne jėga, o meile ir supratimu. „Yra moterų, kurios mėgsta sakyti: žvyrą valgysiu, bet savo tikslą pasieksiu. O ar taip skanu tą žvyrą valgyti? Ne per jėgą reikia siekti trokštamo – per meilę. Ir meilę sau – pirmiausia“, – smagiai aiškino Agnė. Kaip tai atrodo realiai? Kai pas Agnę ateina moteris, susiruošusi skirtis, konsultuojamojo ugdymo specialistė klausia, ne kaip jai yra blogai, o ką išsiskyrusi ji nori matyti ateityje. Dažniausiai šis klausimas neišgirstamas, nes moteriai norisi išsisakyti, kaip ji nuo visko pavargo. Atsipalaidavus pradedama mąstyti.
Štai tada ir ateina momentas, kai galima suprasti skirtumą tarp dviejų gyvenimo strategijų: bėgu nuo kažko ir einu į… Bėgu nuo skausmo ar einu į laimę? Atsakius į šį klausimą, pasirenkami skirtingi veikimo būdai. Dažna moteris gyvena vadinamąjį reaktyvų gyvenimą, kai ji tik pasiduoda esamai situacijai – smurtaujantis ar geriantis vyras, prastai besimokantys vaikai, buityje nepadedantys šeimos nariai, laiko stygius, darbų kalnas. Problemų ignoravimas nėra gyvenimas. Tikrasis gyvenimas prasideda, kai pradedi galvoti, kas tau svarbu. Ištikimybė, savirealizacija, laiminga šeima? Esate tikra, kad jums tai iš tiesų svarbu ar manote, jog tai turėtų būti svarbu? Kai žmogui kas nors tikrai svarbu – jis kovoja už tai, visomis išgalėmis to siekia. Juk kai norime karjeros, mes jos siekiame.
Moteris lengvai skiria laiką tam, kas jai atrodo svarbu. Svarbu vaikus nuvežti į mokyklą, būrelius, pagaminti valgio, apeiti buitį. O kiek skiri laiko tam, kas tau pačiai svarbu? Svarbu pailsėti? Atsakymas – taip. O kiek tam skiriate laiko? Nė minutės. Dažniausiai – taip, nes juk nėra laiko! Agnė turi ne vieną „išlukštentą“ klientę, kuri iš pradžių negalėjo skirti poros valandų tik sau kartą per savaitę. Nes…nes reikia dulkes nuvalyti, pietus pagaminti, skalbinius išlyginti, šunį pavedžioti, su vaikais pamokas paruošti…Tik ne atsipalaiduoti, įsigilinti į savo poreikius, įsiklausyti į savo jausmus, tiesiog būti moterimi. „Po kelių susitikimų tokia moteris suvokia, kaip svarbu pačiai pasirūpinti savo gera savijauta, nes kai jai gerai, gerai ir visiems aplinkui. Tuomet moteris drįsta skirti laiko dienos rutinoje laiko sau ir tik sau. Kai klientės sąmoningumas prabunda ir ji ima gilintis į save, daryti nors šį tą dėl savęs, gyvenimas pasikeičia“, – kalbėjo A.Zinkevičiūtė.
Tik štai keitimosi periodas pilnas povandeninių rifų. Pavyzdys: moteris daug metų buvo meilužė ir pagaliau nusprendžia, kad viskas – ji nori kurti kur kas tvaresnius santykius. Vos tik nusprendžia, gyvenimas siunčia išbandymą – žavingą vyrą, bet… vedusį. Moteris taip alkana meilės, kad knieti išduoti savo nusistatymą: o gal šį kartą dar pabandyti, juk jis toks nuostabus, tas vyras. Laimė, jei pati susivokia, kad toliau tęsia savo užburtą klaidų ratą arba turi žmogų, kuris jai aiškiai pasako, kad norint kitokio gyvenimo, tos pačios klaidos daryti negalima. O kai netenkina santykiai jau kelerius ar keliolika metų – irgi reikia kreipti dėmesį į save, nors „aiškiai“ matome, kad gyvenimą gadina antrosios pusės klaidos? Žinoma, reikia paklausti savęs, ką darai ne taip, kad pradėjo nebepatikti. Paklausti partnerio – ką jis apie tai mano. Pavyzdžiui, ilgus metus moteris tylomis kentė vyro dažnas komandiruotes ar dirbamus viršvalandžius. Juk vyrų trūkumas – reikia jį kažkaip išlaikyti. Juk ji primokyta, kad vyrui reikia padėti ir būti paklusniai. Vyras džiaugiasi – karjera klostosi, namai prižiūrėti, moteris – su šypsena.
Bet vieną dieną ji pratrūksta: „Manai, kad taip tęsis visą gyvenimą?! Kodėl aš viena turiu laikyti visus namų kampus?!“ Vyras net nežinojo, kad tai – problema. Tai kaip jam jaustis? Apgautam. Nes 116 kartų tau buvo gerai, kad jis vyko į komandiruotę ar užtruko darbe. Pasiteisinimas – kažkada apie tai kalbėjomės. Tačiau kaip dažniausiai kalba kelerius metus pyktį savyje gniaužęs žmogus? Jis ne kalba – jis pūliuoja pykčiu. Ką vyras daro tokiu atveju: pataria išsimiegojus grįžti prie temos ir niekada negrįžta, apkaltina moterį nestabilia priešmenstruacinio ciklo paveikta būsena arba nuoširdžiai bando įsigilinti į problemą, bet atsitrenkia tik į kaltinimus, apie kuriuos jis net nesapnavo. Kaip kalbėtis? Ramiai. Ir ne kaltinti, o aiškinti apie tai, kaip jautiesi, kai antroji pusė elgiasi ne taip ar ko nors nedaro.
Paprastas pavyzdys – šiukšlių išnešimas. „Tu man palengvintum gyvenimą, jei perimtum šią pareigą iš manęs“, – teisinga būtų kalbėti maždaug taip. Dažnas vyras atsakys, kad tai labai paprasta ir lengva, tad žinoma, jokių problemų. Tačiau rytą jis išeina užmiršęs padaryti tai, ką žadėjo. Moteris dantis sukandusi tyli, po kelių dienų primena. „Žinoma, gal gali paduoti“, – taria jis. Dažna paduos šiukšlių maišą, bet jei jis perima misiją, turėtų tai padaryti nuo pradžių iki galo: paimti, užrišti maišą, pakeisti kitu. Kodėl vyras tai pamiršo, nors žadėjo? Paprasta – jis neturi įgūdžių. Jiems išugdyti reikia laiko. Vadinasi, jums teks vis priminti. Tik be pykčio. Įsivaizduokite, jei jums vyras sykį emocingai tartų: „Viskas, nuo šiol važiuosi kartu su manimi į žvejybą (futbolą), man nusibodo leisti laisvalaikį atskirai. Jei ne – mes ne pora“. Kaip jūs jaustumėtės? Žinoma, kai kurie vyrai iš viso tokių dalykų nesupranta, nes jiems šventa pažadėti ir tesėti. Žūtbūt. Tokie vyrai tas šiukšles neša net jei jų kojos sulaužytos. Kodėl tokio nepasirinkote – klauskite pati savęs. Kaip iš viso žmonės prieina iki tam tikro laipsnio neapykantos? Kiekvienas turi savo pasaulį.
Įsimylėjus dažniausiai daroma klaida, kad abu tuos pasaulius sulieja į vieną. Įsivaizduokite du apskritimus: uždėti vienas ant kito jie tampa vienu (noriu prasmegti joje (jame), tarnauti, būti visą parą kartu). O būtų sveikiau, jei jie liestųsi tik pusele ar trečdaliu, – įsimylėję jūs turite nepamiršti savo tėvų, draugų, pomėgių. Juk kai rožiniai akiniai nukris, tikrai pasigesite savojo pasaulio ir tuomet kaltinsite dėl jo praradimo antrąją pusę. Bet argi ji kalta dėl to, ką atidavėte savo noru? Kodėl dažniausiai atsiranda priekaištų antrajai pusei dėl jos veiklos? Mat jūs tuo metu neturite ką veikti. Jei turėtumėte, net į galvą neateitų kabinėtis. „Todėl man patinka modelis, kai sutuoktiniai turi mamos ir tėvo dienas.
Kartą per savaitę moteris, tarkim, eina į jogą ir paskui geria arbatą su draugėmis. Kitą dieną vyras žaidžia krepšinį ir nueina bokalo alaus. Modelis: aš gerbiu tavo pasirinkimą, o tu – manąjį. Tačiau kai kada ir turint tokį modelį iškyla pagarbos klausimas. Moteris priekaištauja vyrui, kad nieko gero jis žaisdamas krepšinį nenuveikia – geriau eitų lavintis. O vyrui gali atrodyti visiška nesąmonė moters joga ar kokia kita moteriška veikla. Stop! Štai čia reikia suprasti, kad žmogus daro tai, kas jam malonu, kas jį įkrauna. Nuo to jis tampa laimingesnis, o su juo – ir visi aplinkiniai. Tad nereikėtų už kitą vertinti veiklos naudingumo“, – sakė A.Zinkevičiūtė.
Šiuo atveju reikėtų grįžti prie sąmoningumo, mėginimo išsiveržti iš reaktyvaus gyvenimo. Jei žinai, kad būnant namuose ketvirtą dieną pradeda važiuoti stogas, suplanuoji trečią dieną išeiti su drauge kavos ar kaip kitaip prasiblaškyti. Kitaip kentės vyras, vaikai ir bet kas, kas pasipainios kelyje. Tas pats ir vyrui: jei savaitė sunki, reikėtų susiplanuoti ką nors sau. Kitaip savaitgalis virs erzuliu ir rėkimu, kad šeima tik trukdo pailsėti. „To mūsų niekas nemokė, tik aiškino, kaip būti pirmam, kaip rasti savo nišą, laimėti, būti sėkmės lydimam.
O kaip išlaikyti harmoniją, kaip rūpintis savo psichikos sveikata, santykiais, apie tai nekalbėjo niekas“, – kad ir kaip kai kam nepatiktų, Agnė vis dėlto patarė kreiptis į specialistus ir to pasimokyti. Tačiau kaip atsirinkti psichologų, psichoterapeutų, įvairiausių mokymų ir filosofijų jūroje? „Grįšiu į žmogaus vidų. Kai žmogus yra taikoje su savimi, jis pasineria į šaltinį, kuriame yra visi atsakymai. Tuomet jis klauso savo širdies, o ne proto. Juk protas ribotas. Jis gali sakyti: eik ir pastudijuok indų vedas, nes dabar daug kas taip daro. Nueini, tau nepatinka, bet sukandusi dantis kenti, nes juk aplinkiniai iš džiaugsmo ploja katučių. Išmintinga moteris, kuri skiria laiko pabūti tyloje, jaučia, kas ją įkrauna. Gamta? Bet kiek per savaitę tam skiri laiko? Greičiausiai gamtą matai tik pro langą… Išmintis yra viduje – su ja mes jau gimstame.
Tai nereiškia, kad nereikia mokytis, bet girdėdami savo vidų, nepuolame mokytis to, kas populiaru, o to, ko reikia mums. Gal moteris rimsta siuvinėdama kryželiu, o kita – strikinėdama teniso aikštynuose. Nesvarbu, ką sakys aplinkiniai ar „mokytojai“, svarbu, ar tu pats esi laimingas“, – aiškino Agnė. Ar tiesa, kad vis dėlto moteris jau iš prigimties yra labiau linkusi kapstytis po savo vidų ir taip ji galėtų atkreipti ir mylimojo dėmesį į taisytinus dalykus? Juk sakoma, kad tikra moteris ir asilą paverčia vyru. O kodėl sutinki būti su asilu? Kiek save gerbi, jei šalia savęs pakenti asilą? Agnė patarė užduoti sau tokius klausimus, jei kartais norėtųsi vadovautis paplitusiais stereotipais. Tai labai panašu į situaciją, kai grįžusi iš kokių nors mokymų ar prisiskaičiusi patarimų apie vyrų ir moterų santykius, moteris vyrui taria: aš esu karalienė, o tu tik tarnas, štai kodėl mes taip nesutariame. Klausimas: kodėl tu, karalienė, sutikai tekėti už tarno? Tada buvo gerai, o dabar ne? Jei gudri – ieškok karaliaus ir tada pažiūrėsime, ar karalius tavyje pamatys tas karališkas savybes.
Dėl darnių santykių abi pusės turi stengtis, tačiau Agnė įsitikinusi, kad vis dėlto nuo moters priklauso daugiau, moteris iš tiesų yra židinio kurstytoja. Tačiau kurstyti jį reikia su meile, šiluma, atsidavimu ir supratimu, kodėl tai darai. Pykti galima. Bet jei supykai šiandien, tai ir pasakyk, o ne kaupk metų metus. Tik vėlgi pasakyk su meile. Reikia ne kaltinti, o paaiškinti, ko tau reikia, kad jaustumeisi gerai. O vyrai paprastai labai noriai stengiasi dėl moters gerovės. Kai mes nekalbame, kita pusė įsivaizduoja, kad viskas yra gerai. Tik nereikėtų manyti, kad antroji pusė padarys tave laimingą. Laiminga turi būti pati iš savęs. Kaip paaiškinti, ko tau reikia? Pasakyti, pavyzdžiui, kad nori gėlių. Nenupirko – priminti. O ne nusipirkti pačiai ir išdidžiai demonstruoti, koks nevykėlis ir nesusipratėlis yra mylimasis.
Reikia nepamiršti, jog vyrui gali nepatikti prašymas, kad ir koks jis būtų, nupirkti tų gėlių. Jis nori tai sugalvoti pats. Juk priminimai kvepia robotiškais santykiais ir jei tenka priminti, o reikalai nejuda iš vietos, vėl derėtų panirti į save ir apsidairyti, kas praleista, kas daroma ne taip. Juk kai viskas gerai, ir gėlių, ir kitokių dovanų netrūksta, o jei jų ir paprašote, vyras jų įteikia su didžiausiu malonumu prašymo neignoruodamas.
Publikuota: Stilius, 2015 vasaris
Mokymų trenerė, koučingo specialistė, šokio judesio praktikė.
Pliadisfoto
Geg 11, 2018 at 9:11Akys dziaugiosi skaityti!